Nėra jokios kitos religijos, kuri atnešė tiek daug mirčių ir tapo daugelio nelaimių priežastimi, kaip krikščionybė. Šiandien bažnyčia bando pateisinti savo nusikaltimus tuo, kad tie, kas tai darė, buvo ne tikri krikščionys, o žmonės, kuriems krikščionybė buvo įrankis valdžiai ir turtams gauti. Kitaip sakant – tai buvo jie patys. Taip jie tikisi, kad žmonės supras bažnyčią ir jai atleis. Šiuo atveju galima būtų paklausti bažnyčios, kodėl gi mes negalime Europos gelbėtojais pavadinti ir nacistų judėjimo, įvykdžiusio žydų genocidą, analogišką judeokrikščioniškos bažnyčios genocidui prieš Europos gyventojus?

Krikščionys yra nepilnaverčiai ir vienintelis būdas jiems tapti tokiais pat žmonėmis, kaip kiti normalūs likusio pasaulio žmonės, yra primesti visam pasauliui tą patį nepilnavertiškumo kompleksą, nuo kurio patys ir kenčia. Bažnyčia suriša žmogų savo kompleksų sistema, nes krikščionybei, kaip labai greitai išsigimusiai, tačiau net ir nuo pat pradžių neturėjusiai savo pačios tradicijų ir simbolių religijai, nėra būdo pakilti ir tapti kuo nors panašiu į šlovingą senąją Europos kultūrą ar kitas didingas pasaulio kultūras bei senąsias religijas.

Pačiose krikščioniškose tradicijose ir jų simbolikoje iš tikrųjų nėra nieko krikščioniško, nes beveik visi jų simboliai yra perimti iš archainių Europos kultūrų. Visos pagrindinės krikščioniškos metų šventės yra viso labo perdarytos, o tiksliau – išdarkytos, pagoniškos šventės ir papročiai. Taip pat visos savaitės dienos turi pagoniškus pavadinimus, o tų pavadinimų reikšmės, nusakančios tai, kas tam tikrą dieną liaudyje buvo daroma, atitinka senąsias ikikrikšioniškas tradicijas.

Dvasinė krikščionių ubagystė parodo ir jų protinį paralyžių. Pavyzdžiui, krikščionybėje tipiška dorybė yra visiems žinomas knygų deginimas, kai visos knygos, neatitikusios krikščioniško melo ir nešusios žmonijai šviesą, buvo metamos į laužą kartu su jas parašiusiais žmonėmis. Ne tik pavienių knygų, bet ir ištisų bibliotekų, kuriose buvo sukaupta šimtmečių patirtis, deginimas bažnyčiai atrodė kaip darbas, darantis žmoniją protingesnę. Visos žmonių sukauptos žinios, kurių pagalba šiuolaikinis mokslas ir medicina galėjo progresuoti keleriopai greičiau, buvo prarastos laužuose.

Mąstyti – tai šėtoniška krikščionybėje. Pagal krikščionišką interpretavimą demonas reiškia dvasinį įkvėpimą arba meninę mintį. Taigi, kūrybingai mąsatyti krikščionybėje reiškia mąstyti demoniškai. Tikra nepagarba žmogui – tvirtinti, jog esame apsėsti demonų, kai išnaudojame savo unikalų ir įgimtą gebėjimą mąstyti. Per visą gyvavimo istoriją bažnyčia, naudodama įvairius žmogaus ir visuomenės kontroliavimo įrankius, kaip įvestą išpažintį per savo tarpininką, uždraustų knygų indeksą, mirties bausmes už mokslinius išradimus ar kitos religijos išpažinimą, stengėsi sunaikinti žmonėse gebėjimą mąstyti – tai, kas daro mus kultūringais ir pilnaverčiais žmonėmis.

Pagal Varg Vikernes «Vargsmål», 1997.

Žmonijos istorijos tekmėje žinoma masė apribojimų, kuriuos žmonės sau nustatė. Žmonija gyvena, arba nūdieną – tik stengiasi gyventi, laikydamasi įvairių draudimų. Dažniausiai tokie draudimai vadinami nerašytomis taisyklėmis, egzistuojančiomis kartu su kitais dirbtinais, tačiau oficialiai užrašytais įstatymais. Žmonės, nusižengę šiems tabu, visuomenėje yra atstumiami, bet kaip taisyklė, mažai kas susimąsto apie šių visuomenės taisyklių prasmę.

Kai kuriuos aiškinimus duoda religija, bet ji iš tiesų nieko nepaaiškina, o tik palaiko kai kurių dogmų veikimą, viso labo remdama jas dieviškąja prigimtimi. Vampyrai gi nieko nepriima tikėjimui ir jiems labai retai egzistuoja autoritetai. Būdami kitokio biologinio ir psichologinio tipo sociumo atstovais, pagal savo prigimtį jie asocialūs su bendru žmonių sociumu. Tuo pačiu vampyrai apsupti kur kas didesniu skaičiumi tabu, jų elgesys dar labiau reglamentuotas, nei pas kitus žmones.

Būdami jautresni žmonėms, aplinkai bei procesams, vampyrai apeina socialines bei moralines žmonių sociumo kliūtis, nematomas kitiems. Daugelį sunkumų, kuriuos žmogus mato tik kaip likimo smūgius, vampyras mato kaip paprastą kasdienio gyvenimo dalį ir traktuoja kaip uždraustą veikimo kryptį. Šiuo principu paremtas ir Juodasis vualis – kodeksas, nurodantis vampyro elgesio normas.

Pagal Juodajį vualį, vampyras neša pilną atsakomybę už kiekvieną savo poelgį ir už savo asmeninį likimą. Įsisavinęs šią taisyklę, jis nedaro atsitiktinių poelgių. Kiekvienas susivokusio vampyro poelgis yra jo valios aktas, kuris turi būti kruopščiai apgalvotas. Žmogaus būsena apsprendžia situaciją aplink jį, o veiksmai tą situaciją pritraukia. Kiekviena pasireikšianti situacija bręsta vampyro sąmonėje, todėl jis pats apsprendžia savo likimą. Vampyro likimas yra jo valios lygio paseka.

Kiekvienas vampyras pilnai atsakingas už savo žodžius bei veiksmus ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir bendruomenėje. Nei vienas bendruomenės narys, būtų tai vampyras, donoras ar kitas kaip nors jai priklausantis bei padedantis asmuo, nebūna atskirtas. Vampyrų bendruomenė ypatinga tuo, kad bet koks poelgis visada vienaip ar kitaip atsiliepia jai visai. Juodasis vualis moko neignoruoti ir sutarti su žmonių sociumu, tačiau nuolat turime prisiminti, kas jame niekada nebus suprasta ir priimta, bei laikyti savojo sociumo narius paslaptyje.

Vampyro pasaulis tampa platesnis, jei jis, kaip ir bet kuris žmogus, teisingai išgyvena pabudimą. Kartu su suvokimo praplėtimu padidėja ir vampyro gabumai bei poreikis sustiprintos moralinės gyvensenos nustatymui ir laikymuisi. Gautos žinios ir griežtinama valia tarnauja tolesniam asmenybės vystymuisi. Priklausomai nuo žmogaus valios lygio kinta jo poreikiai, keičiasi gyvenimo būdas, požiūris į tobulėjimą, sociumą bei etiką.

Bet kas gali keistis energija. Iš tiesų, ja visi ir keičiasi – kiekvienas žmogus ir būtybe yra įtraukti į sudėtingus energetinius mainus savo aplinkoje. Tai yra nenutrunkantis energijos judėjimas, priklausantis nuo psichinės ir fizinės būklės, nuotaikų, dėmesingumo, psichinių sąsajų, emocinių ryšių ir kitų procesų. Gauti energiją yra visiškai natūralus procesas. Gautos ir duotos energijos santykis priklauso nuo kiekvienos būtybės, tačiau dažniausiai jis būna subalansuotas. Vampyro energetinės sąveikos skirtumas su kitais žmonėmis bei aplinka yra tame, jog jis turi poreikį reguliariai gauti daug daugiau nei duoda ir labiausiai kraugeriui reikia žmogaus – gyvybės energijos.

Vampyrizmas – tai asmeninės pusiausvyros idėja, kuri negali būti pasiekta galutinai. Vampyras yra energijos balanso aplinkoje griovėjas. Poreikis yra pagrindinė kraugerio problema ir papildoma energija iš išorės ją išsprendžia. Tokiu būdu jis laikinai įgauna energijos balansą savyje. Gamtoje vyrauja ciklai, tačiau vampyras nėra energijos judėjimo ratu ciklo dalis, nes turi nuolat ne tik atgauti, bet gauti žymiai daugiau nei praranda, todėl tai jam nėra natūrali išeitis gamtos schemoje. Didelė dalis neopagoniu turi konfliktą su vampyrais – iš esmės bet kokią vampyrišką veiklą jie laiko bloga, nes tai griauna natūralų energijos balansą gamtoje. Tačiau vampyrui didesnis energijos poreikis nėra pasirinkimas – tai dalis to, kas jis yra.

Jei kraugerys periodiškai nesimaitins, troškuliui tapus neištveriamam, jo įgimtas instinktas paims viršų. Tai reikšia, jog vampyras ims energiją iš savo aplinkos neatsirinkdamas bei darydamas tai nesąmoningai, neturės šio proceso kontrolės. Iš esmės, badaujantis vampyras tampa energetine juodąja skyle ir iš bet kurio su juo susidūrusio žmogaus, ypatingai to, kuris su juo turi emocinį ar dvasinį ryšį, savinsis energiją tam, kad užpildytų savo tuštumą. Todėl sąmoninga motyvacija vampyro elgesyje yra geresnė išeitis nei nuolatinis susitramdymas.

Visuomenė linkusi pavergti ir pažaboti įgimtus ir sunkiai kontroliuojamus asmenybės aspektus. Jei vampyras tokiems savo vidaus aspektams duotų laisvą valią, jie labai greitai pradėtų griauti jo paties asmenybę. Tačiau susivaržymas visada kelia troškimus, kurie neišvengiamai paaštrina tramdomas aistras, todėl susipažinimas su įgimta destrukcija ir jos patyrimas iki tam tikro lygio gali atskleisti tiek jėgos ir vidinių galių, kad jos padės vampyrui iki galo suprasti, kas jis yra. Šio moralinio instinkto prasmė yra emocinėje apsivalymo galioje, kurią jis turi – tai buvimas sąžiningu su pačiu savimi.

Viduramžių moters socialinis statusas buvo pasiskolintas iš žymiosios Romėnų teisės, kuri skyrė moteriai vienintelę teisę, tiksliau pareigą – gimdyti ir auklėti vaikus. Tiesa, bažnyčia šį beteisį statusą papildomai apkaustė savo ypatumais. Kadangi anuomet pagrindinis ir svarbiausias ūkinis turtas buvo žemė, moteris buvo pasyvi priemonė žemės valdų didinimui. Pilnametystės amžius, leidžiantis tuoktis, buvo 14 metų berniukams ir 12 metų mergaitėms. Tokiomis aplinkybėmis jaunos merginos jaunikio pasirinkimas pilnai priklausė nuo jos tėvų valios. Nenuostabu, kad bažnyčios palaiminta santuoka daugeliui tapdavo amžinu gyvenimo košmaru. Apie tai liudija ir tuometiniai įstatymai, išsamiai reglamentuojantys bausmes moterims, norėjusioms vienaip ar kitaip atsikratyti savo vyrų. Palaužtas ir puolusias į neviltį moteris tie patys bažnyčios tarnai, prieš tai laiminę santuoką, vėliau degindavo ant laužų, arba gyvas užkasdavo po žeme.

Apskritai į santuoką krikščionybėje iš pradžių buvo žiūrėta neigiamai ir dabartiniu žvilgsniu keistai. Bažnyčia toli gražu ne iš karto sugebėjo surasti pagrindą įteisinti santuoką, kaip tokią. Labai ilgai buvo manoma, jog tikru krikščioniu gali būti tik skaistuolis. Ši koncepcija, pirmą kartą paskelbta Šv. Jeronimo ir popiežiaus Grigorijaus Didžiojo (590-604), neginčijamai buvo priimta bažnyčios. Tačiau jau Šv. Augustinas (354-430) teigė, jog santuoka visgi nėra taip jau blogai. Šventasis tėvas taip pat pripažino skaistuolių pranašumą virš sutuoktinių, bet manė, jog teisėtoje santuokoje kūniška nuodėmė iš mirtinos virsta pateisinama “idant geriau susituokti, nei paleistuvauti.” Tuo pačiu buvo griežtai pabrėžiama, kad santuokoje sueitis turi būti atliekama ne dėl malonumo, o tik su tikslu pradėti vaikus, pas kuriuos atsiras galimybė rojuje pakeisti puolusius angelus, jei ves teisingą gyvenimą.

Toks požiūris bažnyčioje įsivyravo tik IXa. pr. ir nuo to laiko santuokos sąjunga pradėjo būti šventinama. Iki tol krikščionybėje nebuvo oficialaus paties santuokos supratimo. Šeima buvo vadinamas daugiau ar mažiau pastovus bendras vyro pusės giminių gyvenimas. Žmonų skaičius nebuvo niekaip normuojamas; maža to, jas galima buvo keisti, atiduoti laikinam naudojimui draugams, ar giminėms, pagaliau paprasčiausiai išvaryti. Tačiau net ir po to, kai bažnyčia pripažino santuoką, visuomenės moralė griežtai skyrė santuokinius santykius nuo meilės ir jie buvo labiau panašūs į politinį, juridinį ar finansinį susitarimą. Svarbiausia, kas buvo reikalaujama iš moterų santuokoje – vaikų gimdymas. Tačiau ši palaiminta savybė viduramžių šeimai dažniau atnešdavo nelaimę nei džiaugsmą, nes apsunkindavo paveldėjimo procesą.

Žmonos ir dukros ilgą laiką apskritai neturėjo jokios teisės į vyro ar tėvų palikimą. Jei dukros nepasisekdavo sutuokti, ją išsiųsdavo į vienuolyna; ten pat eidavo našlės. Tik XIIa. žmonos ir vienintelės dukros gavo turto paveldėjimo teisę, tačiau ir tada ją ribojo galimybė sudaryti testamentą. Tokiu atveju šeimos moterys buvo prilyginamos valstiečiams, buvusiems feodalo nuosavybe. Ypač sunki dalia tekdavo merginoms našlaitėms, kurios patekdavo į pilną priklausomybę nuo savo globėjų, retai patiriančių giminingus jausmus savo globotinėms. Jeigu našlaitė turėjo didelį palikimą, jos santuoka buvo panaši į cinišką sandėrį tarp jos globėjo ir jo parinkto jaunikio. Nežiūrint į akivaizdžią tėvų ir globėjų savivalę, bažnytinės santuokos apeigos turėjo sakramentinį klausimą: ar jaunoji sutinka tekėti?

Viduramžiais krikščioniška moralė taip pat rekomendavo žmoną mušti ir patartina kuo dažniau, tad nesunku įsivaizduoti, kokia nelaiminga jautėsi moteris savo šeimoje. Tipiški dominikonų vienuolio Konstantino Bajardo, rašiusio XIIIa. pab., žodžiai skelbė, jog “vyras turi teisę bausti savo žmoną ir mušti ją, kad išauklėtų, idant ji priklauso jo namų ūkiui.” Krikščioniška tradicija Viduramžiais skatino vyrą su savo žmona elgtis kaip mokytojui su mokiniu, tai yra dažniau “mokyti proto”. Šioje vietoje bažnytinės nuostatos netgi prasilenkdavo su valstybine teise, tačiau ilgu ir griežtu inkvizicijos periodu bažnytiniai nuosprendžiai visada buvo laikomi teisiškai aukštesniais.

Pagal O.Andrejevos straipsnį «Viduramžiai: nuostabios damos kultas», 2005.

Iki IVa. krikščioniška bažnyčia sekė Biblijos nuostatomis, pasak kurių žmogus gauna nuodėmių atleidimą tik asmeninėje maldoje, priimdamas Kristaus auką ir išpažindamas savo nuodėmes prieš Dievą. Tačiau 323m., Romos imperiją valdant imperatoriui Konstantinui I, bažnyčia iš persekiojamos tapo valstybine ir įgavusi valdžią iš esmės reformavosi, nepabijojusi visiškai iškreipti Kristaus mokymą savo materialinei naudai. Pasikeitė ne tik jos statusas, bet ir santvarka: presbiterionų, krikščionių šventikų, klasė tapo bažnyčios galvomis. Be politinės įtakos bei didžiulių žemės turtų, bažnyčia įgavo ir dvasinę valdžią virš žmonių protų, atimdama iš jų pasirinkimo laisvę ir savistabos galimybę. Vienu iš bažnyčios instrumentų šiems tikslams pasiekti tapo negailestingoji inkvizicija. Žinoma tokia kontrolė būtų neįmanoma, jeigu nuodėmių atleidimo, kitaip tariant, išsigelbėjimo klausimas būtų sprendžiams tik tarp žmogaus ir Dievo, be kokių nors tarpininkų, kaip tai nurodyta Biblijoje. Aukščiausiojo tironams reikėjo sudėtingo mechanizmo, kuris leistų iš žmonaus visiškai atimti viltį būti išgelbėtu, nebent jam padėtų pati bažnyčia.

Kadangi biblija tvirtino, jog nuodėmių atleidimui, o reiškia ir išsigelbėjimui, užtenka maldoje prisipažinti ir prašyti Dievo nuodėmių atleidimo bei jėgų jų daugiau nebedaryti, reikėjo tarp Dievo ir žmogaus pastatyti tarpininką – šventiką, be kurio pasiekti Dievo tariamai neįmanoma, tad buvo paskelbta, jog be bažnyčios atstovo tarpininkavimo žmogus netenka ryšio su savo išgelbėtoju. Savo tariamą tarpininkavimo funkciją bažnyčia įgyvendino dviem būdais: indulgencijomis (lot. indulgentia – gailestis) ir išpažintimi prieš kunigą. Indulgencija buvo popiežiaus raštas, liudijantis apie nuodėmių, kaip buvusių, taip dabartinių ir būsimų, atleidimą, išduodamas už pinigus arba didelius nuopelnus katalikų bažnyčiai. Teologija grindžia indulgenciją tuo, kad katalikų bažnyčia turi tariamą gerų darbų, atliktų Kristaus, Šv. Mergelės Marijos ir apaštalų, atsargą, kuriais galima padengti žmonių nuodėmes. Netgi teisė vyskupams dalinti indulgencijas buvo suteikiama už kasmetinį mokestį popiežiui.

Pirmosios indulgencijos atsirado XIa. ir iš pradžių būdavo duodamos žmogui, kuris atlikdavo kokias nors bažnyčios paskirtas bausmes už jo nuodėmes. XIIIa. žmogui, nusipirkusiam indulgenciją, savaime aišku, už tam tikrą ir nemenką kainą, buvo peršama, jog jam bus atleistos ne tik jo paties praeities bei ateities nuodėmės, bet tokiu būdu jis taip pat galės išgelbėti skaistykloje besikankinančias savo artimųjų, kurių žemiškas gyvenimas neprognozavo jiems rojaus, sielas. Be abejo, tokiu atveju turtingi žmonės atsidūrė daug geresnėje padėtyje, palyginus su vargšais, nes turėjo pakankamai pinigų, kad išgelbėtų savo bei artimųjų sielas, o nutertingiems nebuvo jokios vilties gauti nuodėmių atleidimą ir būti išgelbėtiems. Vienuoliai indulgencijų pardavėjai sakydavo: “Kai tik pinigai dėžėje suskambės, siela iš skaistyklos iššoks.“

Antra priemone kovoje dėl įtakos ir manipuliavimo tapo išpažintis prieš kunigą, kuri nuo 1215m. buvo būtina visiems, norintiems išvengti mirties bausmės. Nuo to laiko kiekvienas krikščionis reguliariai turėjo ateiti ir atlikti išpažintį prieš kunigą, kuris po to Dievo vardu atleisdavo jam nuodėmes. Tie, kas priešinosi Romos popiežiaus valdžiai ir įsakymams, buvo baudžiami anatema – atskyrimu nuo bažnyčios. Toks žmogus netekdavo teisės lankytis bažnyčioje, o kitais žodžiais tariant, atlikti išpažintį ir būti išgelbėtu. Jam, esant nelaimėje ar net ant mirties slenksčio, niekas neturėjo teisės duoti maisto, priglausti ar apginti. Visų persekiojamas nelaimėlis kęsdavo ne tik fizines, bet ir dvasines kančias, laikydamas save pražuvusiu visiems laikams.

Ne tik atskiri žmonės, bet ir ištisos šalys už nepaklusimą popiežiui būdavo baudžiamos interdiktu. Taip 1208m. interdiktas buvo paskirtas Anglijai ir Tulūzos grafystei. Daug kartų interdiktas buvo taikomas Prancūzijai, Vokietijai, Italijos miestams. Tokiu laikotarpiu šalyse užsidarydavo visos bažnyčios, nebuvo vykdomos nei laidojimo, nei vestuvinės, nei bet kokios kitos krikščioniškos apeigos. Tie, kas numirdavo tokiu metu, negalėdavo atlikti paskutinės išpažinties prieš kunigą, todėl iškeliaudavo iš šio pasaulio baisiose vidinėse kančiose, nes būdavo įsitikinę, jog neišpažinus nuodėmių jų sielos po mirties iš karto atsidurs pragare.

Sveiko proto žmogui sunku ir įsivaizduoti paveikslą, kaip nusidėjėlis ateina pas vyskupą ar kunigą ir perka pas jį indulgenciją, kuri jam atleis vagystę ar žmogžudystę, bet pas katalikus tai buvo įprasta. Nutolimas nuo biblijinio nuodėmių atleidimo pricipo ir jo pakeitimas savo taisyklėmis turėjo didelių padarinių: Dievas žmonių protuose tapo žiaurus ir godus, kas juos tik tolino nuo religijos; žmonėms nereikėjo keisti savo blogų įpročių bei ydų, nes jie manė, jog užtenka nusipirkti indulgenciją ir tai panaikins jų nuodėmes; dėl bažnyčios tarnautojų piktnaudžiavimo savo padėtimi ir žmonių apgaudinėjimo iš savanaudiškų paskatų, bažnyčia galiausiai diskreditavo save prieš pačius tikinčiuosius, kurie ėmė matyti bažnyčią ne kaip dvasinį pamatą, o kaip nepasotinamą godumo mechanizmą ir tai stiprino ne ką mažiau kvailesnę sistemą – ateizmą.

Pagal A.Oparino «Ir akmenys pravirks…», 2000.

Pas pagonių žynius ir žynes, kurie Viduramžiais buvo pradėti vadinti raganiais ir raganomis, sakralinių paslapčių pažinimas ir šių žinių perdavimas kitiems, turėjo griežtas taisykles. Gimusiems trylikos Jolo dienų bėgyje (t.y. nuo gruodžio 21-os arba 22-os iki sausio 2-os arba 3-ios), gimusiems su apvalkalu, gimusiems aklais, tiems, kurių motina mirė gimdymo metu, gimusiems su viena mėlyna, kita žalia akimi arba gimusiems raišais buvo skirta tapti pagonių žyniais. Tokie žmonės buvo laikomi pažymėtais dievų. Neturintys tokios žymės, bet pasirodę pakankamai stiprūs ir tyri, kad taptų šventikais, būdavo pažymimi įšventinimo metu. Dievų žymė buvo labai svarbi ir šventikai buvo pasiruošę priimti skausmą, kad parodytų, jog turi pakankamai jėgų ir ryžto pažinti sakralines tiesas. Taip pat jie kartais nešiojo tik vieną batą, arba vieną – didesnį, kitą – mažesnį, kad šlubčiotų.

Žmonės, gimę Jolo laikotarpiu, ateidavo į pasaulį po Ragnaroko mūšio, pasiekiančio savo apogėjų Naujųjų metų išvakarėse, kai šviesos jėgos susiduria su tamsos jėgomis. Jie gimsta, kai žyniai ir žynės kovoja su blogiu, tad dievų atsiunčiami į Žemę, kad padėtų kovoje. Gimę su apvalkalu ateina į pasaulį su papildoma apsauga. Tie, kurių motina mirė gimdydama, ateina į pasaulį apsupti mirties, kai motina ir vaikas vis dar fiziškai susieti, todėl jie apie mirtį žino daugiau, nei kiti. Gimę akli, negali matyti fizinio pasaulio, todėl daugiau žino, kas vyksta dvasiniame, o gimę su viena mėlyna, kita žalia akimi, mirusiųjų pasaulį gali matyti geriau nei kiti, nes kiekviena akis mato skirtingą pasaulį; kadangi žyniai ir žynės Ragnaroko metu kovoja mirusiųjų pasaulyje, tai yra didelis pranašumas. Gimę raiši, nešioja Vidaro batą. Vidaro, Odino sūnaus, tikslas Ragnaroko metu yra atkeršyti už tėvo mirtį. Vidaras nugalėjo dievų vilką Fenrį, surijusį Odiną, viena koja prispaudęs jo žandikaulį ir perplėšęs jo nasrus.

Šiaurės Europos mitologijoje galima rasti daug suluošinimo arba susižalojimo pavyzdžių. Odinas iškeitė vieną savo akį į vienintelį gurkšnį iš Mimiro – išminties dievybės šaltinio. Taip pat Odinas nešiojo randą nuo ieties, kurią įsmeigė į save, būdamas pakartas ant Igdrasilo – pasaulio medžio, o ir pasikorė jis pats, nes troško pažinti runų reikšmę. Vienas iš Toro ožių, Tanngrisnir (arba Tanngnjostr), traukiančių jo skraidantį vežimą, tapo šlubas po to, kai kaimo berniukas sulaužė jo kojos kaulą. Kai kitą dieną Toras prikėlė ožį, jis šuoliavo šlubčiodamas. Tiras, kovos ir herojiškumo dievas, Odino sūnus, neteko rankos po to, kai ją nukando tas pats vilkas Fenris.

Dievų spaudo, kaip ir visų kitų pagoniškų tradicijų reikšmė yra prarasta, nes europiečiai seniai palaidojo svarbiausias savo senosios kultūros ir religijos vertybes, pamiršo šaknis ir protiškai pasidavė, nes tapo krikščionimis arba ateistais. Be abejonės, katalikų bažnyčia – didžiausios padugnės žemėje, pasirinktos Aukščiausiojo tarnais, žudė žmones, teršė ir tebeteršia europietiškąją kultūrą, prisidengdami Viešpaties žodžiu. Inkvizicijos galybės laikais tamsūs katalikų ir kitų krikščionių protai aptraukė blogio aureole nuostabią senąją Europos religiją – iškreipus gilias tradicjas ir žinias, sukurė raišo ir raguoto velnio paveikslą, taip apšmeižiant mūsų tiesą.

Pagal Varg Vikernes straipsnį «Pagan Love», 2006.

Štai ką apie tai pasakoja S.Tucholka savo darbe «Raganavimo procesai Rytų Europoje XV-XVII amžiais»: “Dar iki kankinimo ragana praeidavo šėtono stigmatos paieškos operaciją. Pacientui užrišdavo akis ir smeigdavo į kūną ilgas adatas.“ Toliau rašo J.Kantorovič darbe «Viduramžių raganavimo procesai»: “Jeigu ant kieno nors kūno būdavo randamos opos ar kokie nors pėdsakai, kurių priežastis buvo nežinoma, juos priskirdavo šėtonui. Todėl pirmiausiai atlikdavo išbandymą adata. Dažnai tokią nejautrią vietą tikrai rasdavo ant kūno.“ Apie tai, kad šėtono spaudo nešiojimas reiškė neginčijamos kaltės įrodymą, liudija ir kiti šaltiniai.

Tiesioginių raganų medžioklės dalyvių, ypač demonologų, požiūris į paženklinimą ant raganos kūno buvo kraštutinai rimtas. Vienas iš pirmųjų, savo darbuose kalbančių apie šėtono ženklus – teologas L.Dano: “Nėra nei vienos raganos, kurios šėtonas nepaženklintų kokiu nors savo valdžios simboliu.“ Šiam teiginiui pritarė praktiškai visi demonologai. Pavyzdžiui, P.Ostermanas traktate, parašytame 1629m., teigė: “Prieš teismą dar nebuvo stojęs žmogus, kuris būdamas paženklintas, kurtų teisingą gyvenimo būdą ir nei vienas, nubaustas už raganavimą, nebuvo nuteistas neradus spaudo.“ Tokių pačių pažiūrų buvo demonologas iš Koronos Jakobas Stiuartas. Šis nepailstantis kovotojas su raganomis traktate «Demonologija» pareiškė: “Niekas netarnauja šėtonui ir negarbina jo, nebūdamas pažymėtu jo ženklu. Velnio spaudas yra aukščiausias ir neginčijamas kaltės įrodymas.“

Buvo išskiriami du pagrindiniai paslaptingų ženklų tipai – šėtono spaudas ir raganos ženklas. Paskutinis atrodė, kaip nedidelis iškilimas ant žmogaus kūno, o pirmasis labiau palygintinas su dėme. Lenkų tyrinėtojas N.Pšibiševskis darbe «Šėtono sinagoga» pateikia gana išsamų šių ženklų aprašymą: “Apsėstojo kūno paviršius pažymėtas ypatingais ženklais. Tai nedidelės, ne didesnės už žirnį, nejautrios, bekraujės ir negyvos kūno vietos. Kartais jos sudaro raudonas arba baltas dėmes. Taip pat kartais jos būna paženklintos odos įdubimais. Dažnai jos randasi ant akių vokų, nugaros, krūtinės, o kartais, bet retai, keičia vietą. Dalis jų yra nepastebimi išorėje ir yra ant lytinių organų.” Italų demonologas M.Sinistrari raganos ženklą apibūdina taip: “Šis ženklas ne visada tos pačios formos ir kontūro. Pas vyrus jis dedamas ant vokų, lūpų arba pečių, o pas moteris dažniausiai ant krūtinės ir intymiose vietose.“ Visgi pagrindinis požymis, pagal kurį Viduramžiais atskirdavo šėtono spaudą, buvo jo nejautrumas skausmui, todėl potencialios raganos apžiūros metu įtartinas dėmes tikrindavo adatomis. Jeigu po dūrio nesekdavo reakcija, arba vieta nekraujuodavo, kaltinimas buvo laikytas įrodytu.

Dievobaimingieji inkvizitoriai Šprengeris ir Krameris savo demonologijos traktate «Raganų kūjis» užduoda klausimą, ar gali raganos sukelti įvairias ligas, tarp jų ir raupsus? Kadangi raupsus sukelia bakterijos, ši liga yra užkrečiama ir perduodama glaudaus kontakto su užsikrėtusiuoju metu, todėl inkvizitoriai savo išvadose skelbia, jog: “Nėra tokios ligos, kurios raganos negalėtų pasiųsti žmonėms, tarp jų ir raupsų.” Yra atvejų, kai patys demonologai kalbėjo apie raganavimą, kaip apie užkrečiamą ligą. Italų teologas Guaco savo darbe «Compendium Malefikarum» rašo: “Raganų užkratas dažnai persiduoda nuodėmingų tėvų vaikams. Kasdien mes sutinkame šio užkrato sugadintus vaikus.”

Raupsai prasideda nepastebimai, kartais nuo bendro negalavimo ir pakilusios temperatūros. Paskui ant odos atsiranda baltos arba raudonos dėmės. Šiose vietose oda tampa nejautri šalčiui ir šilumai, nejaučia prisilietimo ar skausmo. Vystantis ligai, smarkiai išsiplečia limfmazgiai, kurie gali susilieti ir į didesnius konglomeratus. Oda palaipsniui traukiasi, o jai sutrūkinėjus atsiranda opos. Priklausomai nuo užsikrėtimo būdo, pasireiškia ir kitokie sipmtomai, kaip kosulys bei vėmimas krauju. Pagal šiuolaikinės medicinos duomenis, jautrumo sutrikimas pežeistose vietose atsiranda susirgus tik raupsais ir jokiomis kitomis odos ligomis.

Pagal J.Šprengerio ir H.Kramerio «Raganų kūjis», 1487; J.Kantarovičiaus «Viduramžių raganavimo procesai», 1899; S.Tucholkos «Raganavimo procesai Rytų Europoje XV-XVII amžiais», 1909; R.H.Robinsono «Raganavimo ir demonologijos enciklopedija», 1996.