Krikščioniškasis nepilnavertiškumo kompleksas
Priežastis, dėl kurios krikščionys nori pakrikštyti visą pasaulį, yra paprasta: jie nenori būti tokie nepilnaverčiai prieš kitus, kokie iš tikrųjų yra. Bet kuri normali religija, ar bet kokia kita dvasinio tobulėjimo sistema, nesiekia primesti savo dogmų visam likusiam pasauliui. Pilnavertiškai religijai ar kultūrai nesvarbu kuo tiki likęs pasaulis, kol tas tikėjimas nesiekia jos sunaikinti ar kitaip pakenkti tai kultūrai. Norėti visų žmonių atsivertimo į savo religiją yra ne kas kita, kaip nepilnavertiškumo kompleksas ir tai yra savaiminis įrodymas to, kad krikšionys su savo religija jaučiasi nepilnaverčiai.
Nėra jokios kitos religijos, kuri atnešė tiek daug mirčių ir tapo daugelio nelaimių priežastimi, kaip krikščionybė. Šiandien bažnyčia bando pateisinti savo nusikaltimus tuo, kad tie, kas tai darė, buvo ne tikri krikščionys, o žmonės, kuriems krikščionybė buvo įrankis valdžiai ir turtams gauti. Kitaip sakant – tai buvo jie patys. Taip jie tikisi, kad žmonės supras bažnyčią ir jai atleis. Šiuo atveju galima būtų paklausti bažnyčios, kodėl gi mes negalime Europos gelbėtojais pavadinti ir nacistų judėjimo, įvykdžiusio žydų genocidą, analogišką judeokrikščioniškos bažnyčios genocidui prieš Europos gyventojus?
Krikščionys yra nepilnaverčiai ir vienintelis būdas jiems tapti tokiais pat žmonėmis, kaip kiti normalūs likusio pasaulio žmonės, yra primesti visam pasauliui tą patį nepilnavertiškumo kompleksą, nuo kurio patys ir kenčia. Bažnyčia suriša žmogų savo kompleksų sistema, nes krikščionybei, kaip labai greitai išsigimusiai, tačiau net ir nuo pat pradžių neturėjusiai savo pačios tradicijų ir simbolių religijai, nėra būdo pakilti ir tapti kuo nors panašiu į šlovingą senąją Europos kultūrą ar kitas didingas pasaulio kultūras bei senąsias religijas.
Pačiose krikščioniškose tradicijose ir jų simbolikoje iš tikrųjų nėra nieko krikščioniško, nes beveik visi jų simboliai yra perimti iš archainių Europos kultūrų. Visos pagrindinės krikščioniškos metų šventės yra viso labo perdarytos, o tiksliau – išdarkytos, pagoniškos šventės ir papročiai. Taip pat visos savaitės dienos turi pagoniškus pavadinimus, o tų pavadinimų reikšmės, nusakančios tai, kas tam tikrą dieną liaudyje buvo daroma, atitinka senąsias ikikrikšioniškas tradicijas.
Dvasinė krikščionių ubagystė parodo ir jų protinį paralyžių. Pavyzdžiui, krikščionybėje tipiška dorybė yra visiems žinomas knygų deginimas, kai visos knygos, neatitikusios krikščioniško melo ir nešusios žmonijai šviesą, buvo metamos į laužą kartu su jas parašiusiais žmonėmis. Ne tik pavienių knygų, bet ir ištisų bibliotekų, kuriose buvo sukaupta šimtmečių patirtis, deginimas bažnyčiai atrodė kaip darbas, darantis žmoniją protingesnę. Visos žmonių sukauptos žinios, kurių pagalba šiuolaikinis mokslas ir medicina galėjo progresuoti keleriopai greičiau, buvo prarastos laužuose.
Mąstyti – tai šėtoniška krikščionybėje. Pagal krikščionišką interpretavimą demonas reiškia dvasinį įkvėpimą arba meninę mintį. Taigi, kūrybingai mąsatyti krikščionybėje reiškia mąstyti demoniškai. Tikra nepagarba žmogui – tvirtinti, jog esame apsėsti demonų, kai išnaudojame savo unikalų ir įgimtą gebėjimą mąstyti. Per visą gyvavimo istoriją bažnyčia, naudodama įvairius žmogaus ir visuomenės kontroliavimo įrankius, kaip įvestą išpažintį per savo tarpininką, uždraustų knygų indeksą, mirties bausmes už mokslinius išradimus ar kitos religijos išpažinimą, stengėsi sunaikinti žmonėse gebėjimą mąstyti – tai, kas daro mus kultūringais ir pilnaverčiais žmonėmis.
Pagal Varg Vikernes «Vargsmål», 1997.